Didelis storas ir ūsuotas blogas

Sveiki,

Mano gerasis blogas paretėjo dėl to, kad šiomis dienomis visai intensyviai dirbau, be to pagaliau susiradau "draugų", tai yra žmonių kurie man šį bei tą parodė mieste, be to žmonių su kuriais šį bei tą bendro turiu. Taigi šios dienos temos bus tiesiog bendri pastebėjimai apie kai kurias vietos keistenybes bei apie maistą ir intelektualines superžvaigždes.

Pirmiausiai eiliniai pastebėjimai apie vietas žmones ir darbą. Po ilgos darbo dienos archyve, nukeliavau į vietinį coffee-iną ir buvau šokiruotas to kad toje vietoje yra wi-fi, bet nėra tualeto. Nes matyt taip geriau. Po to atradęs viešąjį tualetą buvau dar labiau šokiruotas to, kad viešajame tualete dirba dvi moteriškės. Vienas žmogus dirbantis tualete yra iš principo žmogaus gyvenimo ir laiko švaistymas, o dvi vyresnio amžiaus moteriškės viršija visas mano vaizduotės ribas apie tai kaip galima švaistyti žmonių gyvenimus.

Maistas. Tas nuostabus žodis, kuris šioje šalyje yra keistas ir labai riebus. Iš anksto reikia pripažinti savo asmeninius apribojimus - aš esu paprastas vegetaras be įvairiausių pretenzijų. Ir dievinu sūrį. Šioje šalyje nėra vietos sūrio mėgėjams. Kaip minėjau ankstesniuose įrašuose šioje šalyje didžioji dalis pramonės, tame tarpe ir maisto pramonės nuo sovietmečio buksuoja sustojusi ant "laisvos pavaros". Todėl norintiems patirti ką tarybiniam rabatiagai reikėjo iškęsti sūrio fronte tereikia pervažiuoti sieną. Sūris neįtikėtinai brangus - kainos prasideda beveik nuo pusantro karto didesnių nei Lietuvoje ir čia standartinis fermentinis sūris kaštuoja nuo 75000-80000 BYR už kilogramą (taigi daugiau nei 20 Lt/kg). Atvykus iš Rokiškio sūrio ir Pieno Žvaigždžių ir vis daugiau figūruojančių viešoje erdvėje mažųjų sūrininkų šalies, man tokios kainos ir akivaizdžiai prastesnė sūrio kokybė paliko neišdildomai prastą įspūdį. Vieninteliai sūriai už kuriuos dar galima mokėti tokius aukso ir popierinių pinigų kalnus buvo vadinamieji rūkyti sūriai, nuo Karpatų kalnų atsiritę "sūrio kasų" (nežinau kaip juos vadina kalbainiai) pavyzdžiai. 

Kitų produktų kainos parduotuvėse yra daugiau mažiau panašios į kainas Lietuvos didmiesčiuose. Iš kasdienių produktų kurie man visai patiko, pažymėčiau įvairiausių rūšių lavašus bei kaukazietiškas duonas, kurios pakankamai skanios.  Vietiniai vartoja daug žuvies ir jūros produktų, ypač šaldytos žuvies ir šaldytų surimio produktų, kuriuos vežasi neaišku iš kur. Kaip jau minėjau kažkur anksčiau parduotuvėse pilna pas mus ne taip dažnai pasirodančių korėjietiškų produktų (korėjietiškų salotų, jūros kopūstų) bei produktų iš Pietų Amerikos (pakankamai pigus čia rudasis cukrus, kurį importuoja iš Brazilijos).

Valgyti viešose vietose yra skaudžiai brangu, palyginus su parduotuvėmis (aš, gyvendamas Kaune kartais net pradėdavau abejoti kiek namie apsimoka gamintis maistą, ypač jei esi vienas, nes realybėje pas mus pietavimas viešoje vietoje nėra joks prabangos ženklas). Pagal vietinę nomenklatūrą pas juos viešojo maitinimo įstaigos (kaip man sakė), skirstomos į tris kategorijas, ir net aukščiausios kategorijos restoranai pagal įstatyminę bazę privalo tiekti "pigius pietus" ir jie pro forma taip ir daro.

Taigi, Baltarusijoje labai populiarios picerijos, kurios tuo pat metu daro ir suši (ir čia rimtai). Pirmiausiai picas čia daro kažkaip kitaip - čia nelyg pyragas užkeptas sūriu, su kitokia tešla nei pas mus bei kažkokiu labai neįprastu sūriu. Tikrai ne pačios blogiausios picos kurias man yra tekę valgyti

 Čia pica ir vidus picerijos "Margarita", iš kurios dienos pabaigoje esu pasiėmęs ir supakuotų suši su daržovėmis.

 Čia pica iš kitos gatvės pusės,gana prabangios vietos, ir šitoje vietoje pavadinimu "Metro Pica"(?) picos labai skanios

 Vienoje pagrindinių miesto aikščių yra požeminis prekybos centras "Stolica", kurio trečiame aukšte nuo apačios, arba vos nusileidus pro įėjimą esantį priešais jau minėtą raudoną keistą katalikų bažnyčią yra vieta, kuri veikia "Lido" principų ir ten tiekiami tiek tradiciniai vietiniai, tiek europinės virtuvės patiekalai. Viskas neįtikėtinai riebu, o aukščiau matoma bandelę su varške buvo sūri ir manęs vos nesuvimdė.

 

Čia ta pati vietą kažkurią kitą dieną. Puikūs sūriu įdaryti baklažanai, bet irgi labai riebūs.

 

 

 Lietuvoje viešose vietose pilna įvairiausių maistų vegetarams, tad bent jau aš salotas renkuosi labai retai. Šioje šalyje teko prisiminti salotų kaip reiškinio egzistavimą, nes vietiniai netiki kad be mėsos egzistuoja maistas. Tam tikra prasme jie yra ateistai daržovių atžvilgiu.

Greta esančioje picerijoje skanavau ir vietinio maisto - vadinamieji "dranikai" yra beveik tas pats kas mūsų bulviniai blynai, tik truputį sausesni. Kalbantis su kolega, kuris yra dirbęs baltarusiško maisto restorane, man buvo paaiškinta, kad greta dranikų nacionalinės virtuvės dalimi laikomi ir šaltibarščiai ("cholodnik"(?)). Tačiau dėl istorinių aplinkybių baltarusiai neturi istorinių regionų ar specifinės regioninės virtuvės. Tam tikra prasme Lietuva šiuo atveju yra įdomesnė, nes pas mus yra įmanomos kulinarinės kelionės - Žemaitiško kastinio iki Drūkiškų grikių blynų/kotletų.

 Vieną iš šeštadienių keliaujant pėsčiomis nuo archyvo pagrindiniame miesto prospekte radau kažkokią vietą kur man davė vyne troškintų (!) daržovių. Buvo pakankamai įdomu ir skanu.
 

Šitaip atrodo mano darbo vieta, kai aš jums rašau blogą ar bandau neišprotėti be interneto.

 Šičia Baltarusijos vidaus pajėgų (?) reklama, kur jauni baltarusiukai skatinami stoti į "suvoroviečius".

 Štai čia yra Daridos mineralinio vandens butelio šonas, kur parodyta kad net ES sertifikavo šį sūrų (ir man patinkantį) mineralinį vandenį.

Čia Limp Bizkit koncerto reklama, kuri manęs, jei atvirai visiškai nenustebino.

Čia yra paminklas pobiedai, Freudu besivadovaujantiems psichologams matyt galintis daug papasakoti apie statytojų intencijas ir pomėgius. Vienu žodžiu, eilinis fališkas simbolis.

Čia yra paukščiai, kurie gyvena mano kambario balkone ir kurių, atvirai pasakius, dėmesys iš mano pusės nesužavėjo.

Ir nuotraukų pabaigai - kita koškaprie archyvo.

Kita tema, kurią galima aptarti tai dėl mano neturėjimo ką veikti ir oportunizmo bei noro kur nors išeiti vakar apturėta galimybė dalyvauti diskusijoje su viena didesnių intelektualinių įžymybių filosofijos srityje - amerikiečiu marksistu Michaelu Hardtu , kuris su Antonio Negri prirašė daug apie "multitude" ir panašius dalykus. Paskaita vyko (ir čia, leiskite man kiek pacenzūruoti kai kurias vietas ir kai ko neatskleisti, nes aš išvažiuosiu, o kitiems tai gyvent čia reikia, be to daug Baltarusijos agentų dirba Lietuvoje) "skype chat" principu. Be abejonės buvo policija ir paskaitos rengėjai darė slėpynes (žinau, skamba vaikiškai, bet čia policija pirma suima, o straipsnį pritaiko post-factum) , kurios pavyko, ir nieko blogo nenutiko. Galiu pasigirt, kad uždaviau jam klausimą, ar jo nuomone ne per daug optimistiškai skamba visa modernių protesto judėjimų analizė, kurioje teigiama kad Tahriras, Gezi parkas ir Occupy... yra laikomi esą kažkuo nauju, kai realybėje tai gali būti viso labo naujos tradicinės politikos persiformavimo ženklai. Jis iš dalies sutiko, kad nebūtinai viso to išdava bus multitude , bet jo argumentas buvo tai kad, pasak jo, šiuose judėjimuose keliami nauji klausimai. Pati paskaita buvo suorganizuota gana komiškai ir viską organizavo toks vietinis Kasparas Pocius. Išėjome anksčiau iš diskusijos ir pasukome link baro kur atradau iki šiol vienintelį gerą dalyką. Baltarusijoje yra gaminama "medovica" arba, galimai, kažkokia midaus versija. Tai silpnas ir saldus gėrimas, kurį tikrai vešiuosi grįždamas namo.

Kol kas tiek. Jei jūs pateiksite klausimų į komentarus, aš dar iš Baltarusijos galiu padaryti ir Q&Ą sesiją atskiru blogu. Tad jei kas įdomu apie Baltarusiją ar kasdienį gyvenimą čia - klauskite ir jei galėsiu kaip nors atsakyti -  atsakysiu.

Apie nuobodybę

Privargęs, bet vis dar nepalūžęs, priartėjau prie savo buvimo Baltarusijoje vidurio.

Pradėkime nuo pradžių - buvau jų nacionalinėje bibliotekoje (jau minėtame death-star-chuppa-chups dalyke). Didesnės laiko gaišaties nesu turėjęs, bet vis tiek reikės dar kartą eiti. Palyginus su visų mylima Varšuvos Universiteto biblioteka šita vieta yra per didelė,joje per mažai dalykų dėl kurių žmonės ateina į biblioteką, per daug turistų, dirba per daug žmonių, niekas neveikė (jie taip ir nepaėmė iš manęs pinigų už kopijas, tai atsiskanavau savo skaneriu.) Kitomis dienomis nei penktadieniai ir sekmadieniai laiką leidžiu archyve. Baltarusijos Nacionalinis Istorijos Archyvas nėra labai turtinga fondais vieta, ir tik po dviejų savaičių intensyvaus darbo ten aš atradau šį bei tą, kas gali būti naudinga man (Yay!).

Keletas mano įprastų šiam blogui pastebėjimų. Minske gatvėse pilna uniformuotų kareivių ir karininkų. Baltarusijoje vis dar yra šauktinė kariuomenė ir iki šiol jauni baltarusiai turi praeiti dedovščiną, tam kad parodyti kaip myli tėvynę ir ūsuotį.

Kita, daug svarbesnė smulkmena yra ta, kad beveik visose viešose vietose, kurios nėra skirtos upper-middle class japiams ar jos nėra miesto centre, kurios turi tualetus, tualetuose niekur nėra tualetinio popieriaus. Aš kažkokias panašias situacijas prisimenu iš kokių vėlyvų 90'ųjų, kai mokykloms Lietuvoje trūko pinigų, bet kažkaip nemaloniai nustebino. 

Supermarketuose (kurių Minsko centre labai nedaug) yra labai nemažai prekių, kurių pas mus niekas neimportuoja. Pirmiausiai tai prekės iš šalių, su kuriomis Baltarusija palaiko dvišalius prekybos santykius. Pirmiausiai labai daug įvairiausių korėjietiškų produktų, ir man net baisu pagalvot iš kurios Korėjos šie produktai atkeliavo. Veikiausiai iš tos Korėjos, kurios oficialaus pavadinimo trys iš keturių žodžių yra akivaizdžiai melagingi. Be abejonės prie tokių šalių su kuriomis Ūsuotis prekiauja yra ir Venesuela bei Kinijos DR. Minske kiniečių populiacija iš tiesų nemaža ir jie čia keliauja, ir kaip spėju veikia kaip Kinijos agentūra. FFS, gi tame pastate kaip aš gyvenu veikia Confucius Institute. Ką jie čia nori nuveikti yra daug slėpiningiau ir mažiau suprantama. Kalbant apie kiniečius, tai be jokios abejonės didžioji dalis akademinio personalo su kuriuo man teko susidurti yra totalūs atviri rasistai, tad nežinau kaip jie žiūri į Ūsuočio  draugystę su Kinijos LDR. Kitos prekės, kurias galime čia rasti yra iš Pietų Amerikos (daugiausiai Brazilija, Venesuela), ir tai kad pas mus jų nėra daugiau kalti įvairiausi ES "kreivų bananų" įstatymai, kurie skirti atskirų ES šalių protekcijai ES viduje. 

Šiandien tuo ir baigsiu.

Apie gamybos priemones ir nuosavybę

Sveiki,

Buvau puolęs į nedidelį depresijos periodą, nes viskas šioje šalyje ir šiame mieste mane buvo užknisę. Tik prieš porą dienų pas mane į kambarį įsikėlė kambariokas, kuris pagal specialybę yra inžinierius ir tame pačiame pastate dalyvauja kažkokiuose tai kursuose. Didžioji dalis pasakojimų čia atsirado jo dėka.

Šis kambariokas yra visiškas ir totalus technačius, galintis valandų valandas pasakoti apie medžiagų tamprumą ir darbo saugą. Taip būna ir tokių. Tačiau greta to jis nupasakojo savo patirtį su Baltarusijos pramonės įmonėmis. Jo specializacija yra visokiausių įrankių ir agregatų techninė būklė bei taisymas ir jis kažkada tai dirbo laboratorijoje didelėje įmonėje kur matavo tokius dalykus kaip metalo kokybe, medžiagų atsparumas ir kitus panašius visiems labai įdomius dalykus. 

Taigi, jis viename Baltarusijos regione dirbo valstybinėje gamykloje (praktiškai visos didžiosios įmonės yra valstybinės čia) ir papasakojo kaip jam viskas čia užknisa. Pirmiausiai, visur Baltarusijoje iš tiesų dirba 3-4 kartus daugiau žmonių nei reikia. Visų valstybinių įmonių tikslas čia įdarbinti kuo daugiau asmenų, ir ten žmonės visai kaip B. Sruogos dievų miške turi ne parodyti kokį nors rezultatą, bet rodyti judesį. Darbas valstybinėje įmonėje yra neįtikėtinai stabilus - nereikia jokių pastangų, atlyginimai maži, įmonės pagal nutylėjimą nuostolingos ir kiekvienam žmogui iškišančiam galvą virš parapeto ji nukertama. Jei gamykla gamina traktorius tai traktorių niekas neperka, nes jie elementariai šūdini, pagaminti nugabenami iki stovėjimo aikštelių kur palengva rūdija kol surūdija ir tada nurašomi. Pasirodo iki šiol visos valstybės turi savo ideologinius skyrius, kur saviti dermajedai gyvena savo nuostabius gyvenimus kalbami į galvas Baltarusijos valstybinės ideologijos (čia ne apibūdinimas, čia pavadinimas) pagrindus - kokia Baltarusija nuostabi, kokie Europos Sąjungoje visi gėjai ir kapitalistai (kažkaip tas gėjų ir ES refrenas per daug skamba visur).  Šefais čia yra ne tampama, bet gimstama - nomenklatūra čia veikia pagal pilną programą ir veikia ji nuostabiai. Šefai arba načialnikai šioje šalyje pagal nutylėjimą yra žmonės neprofesionalai (nes geras profesionalas načialniku  netaps, ir atvirkščiai). Kiekvieną načialniką, kiekvieną valstybinės gamyklos vadovą batka skiria tiesiogiai, kiekvienas daktaro laipsnio diplomas yra pasirašomas batkos asmeniškai. Tam kad profesionali načialnikų klasė dar labiau nenugyventų šalies načialnikus suvaro į visokias įstaigas, kur moko buvimo načialnikais pagrindų, balso tono. Viena iš tokių įstaigų kuri tuo ir užsiėma stūkso priešais mano langus.

Taigi, be šitų linksmybių, kurias mano kambariokas (kuris turi tą visą geram specialistui būdingą šnairuojantį žiūrėjimą į menedžmentą ir vadybininkų klasės atstovus) apibūdino, jis man papasakojo šiek tiek vien tik mums geografiškai artimam Orientui būdingų industrinės pornografijos istorijų.

Pirmoji, turinti kažkokį "moralą", yra apie gamyklą, kurioje jis dirbo. Toje gamykloje buvo nupirkta nauja detalių dažymo linija. Ją jiems įrengė italų kompanija. Norėdami rytietiškai "sutaupyti" načialnikai pirmiausiai nusprendė, kad jiems nereikia iš Italų pirkti konvejerių - pasidarys patys. Po kelių mėnesių nesėkmingų bandymų be jokios abejonės grįžo pas italus ir nusipirko konvejerius. Italų kompanija, kaip ir kiekviena kompanija, manė (klaidingai), kad turi reikalus su profesionalais, tai pateikė visą dokumentaciją  su techniniais parametrais ir reikalingomis keičiamomis detalėmis. Linija veikė labai gerai, bet be jokios abejonės įrenginių atsarginių detalių niekas neužsakinėjo ir nekeitė, nes tik lameriai ir gėjai iš Evrosojuzo taip daro. Ilgainiui detalės susidėvėjo, dažymo linija veikė vis prasčiau ir prasčiau. Tada (jei gerai atsimenu pasakojimą) atsirado kažkoks gudruolis, dirbęs naktinėje pamainoje, kuris nusprendė perprogramuoti visą mašiną, kad didesnį išdirbį sau pasidaryt. Detalės apdirbimo laiką sumažino gal tris kartus, bet taip jau nutiko, kad taip pažeidė visas gamybines technologijas ir taisykles. Ir be jokios abejonės tų kvailų gėjų iš Evrosojuzo mašina sulūžo. Naktį patvarkę vaizdą, kad esą tai nutiko natūraliai, gamyklos načialnikai siunčia skundą tiekėjams iš prakeikto Evrosojuzo, kad šūdinos mašinos ir kad sutaisykit. Ir tiekėjai Italai atsiunčia vieną žmogų su kažkokiu lagaminėliu. Vietiniai juokiasi - ką jis su tuo lagaminėliu ims ir sutaisys. O tas vokietis atsidaro lagaminėlį, prijungia kompiuteriuką prie gamybos linijos sistemų ir sako - ką čia blet jūs padarėte. Taigi įsivaizduokite kiek atvėpo vietinių rabatiagų stalčiai, nes jie nežinojo kad gamybos linija viską registruoja ir kad apgauti tiekėjų nepavyks. Anot kambarioko, istorija moralą turi - ne tik gudrusis išdirbio didintojas skrido iš darbo, gamyklai visas malonumas kainavo didelius pinigus, bet ir nuo šiol kiekvieną kartą, kai kas nors ką nors sulaužo iš agregatų vietiniai rimtai tardo kaltininką, ar jis nebus ko nors panašaus pridirbęs.

Iš viso industrinė pornografija čia labai paplitus, nes čia nebuvo landsbergio ir niekas kolūkių nesugriovė (et cetera ad nauseam) ir pramonė iki šiol gamina tą patį šūdą kurį gamino ir tarybiniais laikais. Ir kaip ir tarybiniais laikais niekam to šūdo nereikia ir niekas jo net nesiruošia pirkt. Kodėl gamina? Nes taip paprasčiau. Darbas čia yra viso labo socialinės kontrolės forma, iš principo "vaikų darželis" suaugusiems, kad be darbo gatvėse nesivalkiotų ir į darbą blaivūs ateitų. Ir kad klausytų ideologinio skyriaus ir eitų į rinkimus ir balsuotų (nes rinkimuose registruoja ar visi atėjo, nes kad rinkimai įvyktų reikia 70 procentų dalyvavimo(!))

Privatus sektorius čia yra ypač nemylimas visokių inspekcijų. Labai dažnai naudojamasi taisyklėmis kad vieną ar kitą sektorių atkirsti ir vieną ar kitą sferą apriboti tik viešajam sektoriui. Legalizmas čia yra mylimas ir gerbiamas ir yra savotiška laisvalaikio forma. 

Kitas dalykas, kurio dar nesu minėjęs, tai yra milžiniškas kiekis uniformuotų pareigūnų kurios matai gatvėse. Policijoje, vidaus daliniuose ir saugume čia dirba didžiuliai kiekiai žmonių (dar pridėkime kariuomenę). Tai padeda užtikrinti taiką ir ramybę.

Gerai, per Coffee-Onn'o kolonėles mane jau rickrollino, tai gal metas baigti.

 

Ironijos likimas

Šiandieną įrašas bus neilgas, bet, manau, svarus.
Pirmiausiai, skirtingai negu kam nors galėtų pasirodyti aš atvažiavęs čia neužsiėmu hipsterišku ironizavimu. Jei iš buvusių mano įrašu galėjote susidaryti tokį įspūdį jūs labai klystate. Prisipažinsiu, kad pirmomis dienomis visokiausi smulkūs kultūriniai skirtumai ir sovietiniai reliktai man atrodė tiesiog įdomūs ar juokingi. Pirmajai savaitei Baltarusijoje išsekus aš įsitikinau, kad nieko juokingo, linksmo ar šmaikštaus šioje šalyje nėra. Atvirkščiai - po savaitės buvimo čia aš nuoširdžiai noriu namo. Mane čia labiausiai erzina ne buitis (nors buvimas priverstam maišytis po visokiausias viešas vietas tam kad prisijungti prie wi-fi erzina), bet erzina  žmonės. Esu gana sociopatiška figūra ir su daugeliu žmonių man bendrauti yra nuobodoka. Per visą laiką apart du žmones, kurie man čia padeda dalykiniais reikalais, nesutikau nei vieno žmogaus su kuriuo būtų įmanoma užmegzti normalų pokalbį. Ir čia ne dėl kalbinių dalykų net - didžiosios dalies žmonių interesų ratas apart kasdienės buities bei karjeros neįtraukia nieko daugiau. Todėl neliks nieko kito išskyrus kokį savaitgalį bandyti traukti link Minskietiško pankroko šventovių aukoti aukų seniems ir kiek primirštiems dievams.

Beje, dar kartą išgirdau dar vieną vieno Baltarusijos senatoriaus opusą. Žmogus galingas, ir įtakingas ir užsiėma vienokios ar kitokios atminties politikos formavimu. Šiandieną jis aiškiai prieš auditoriją suformulavo tai kas turi būti Baltarusija ir jos identitetas. Anot jo, kadangi Europa yra supuvusi ir ten gėjai žygiuoja paraduose ir pilna visokių arabų ir juodaodžių, Baltarusija gali  tapti paskutine "krikščioniškų vertybių sergėtoja" tiek katalikišku, tiek stačiatikišku, tiek protestantišku pavidalu. Well done, kaip sakant. Jei iš tiesų "krikščioniškos vertybės" redukuojasi iki batkos (ir taip ad infinitum), tai gal visai metas Europai gražiai ir tvarkingai mesti visą tą vadinamąjį "krikščionišką paveldą", ir atiduoti jį batkoms. Ir pasilikti tai, kas mano nuomone, Europą daro Europa - Švietimo epochos ir Prancūzų revoliucijos sukurtos vertybės (kad ir kokios jos būtų pavojingos, bet nei viena verta dėmesio idėja nėra saugi).

Tad tiek.
Noriu namo.

Sodomy is the new regime

Šios dienos pasakojimo pavadinimą man sukūrė įrankis, kuris iš Jūsų feisbukų sukuria Jums būdingus postus internetuose. 

Taigi šiomis dienomis mane užpuolė darbai, sėdėjau archyvuose ir kažkokiame tai seminare į kurį patekau ne visai savo valia, tad vakar nebeturėjau jėgų pradžiuginti Jus, mielieji skaitytojai, nauju įrašu.

Šios dienos temos yra televizija, spauda ir lyčių santykiai šioje šalyje.

Dėl spaudos turiu prisipažinti, kad tiek rusiškai tiek baltarusiškai (iš dalies) skaitau, tad galiu jums perteikti vienos dienos eksperimentą. Labai specialiai ir labai motyvuotai įsigijau 5 skirtingus vienos dienos laikraščius. Keturi iš jų buvo rusų kalba, vienas baltarusių kalba. Specialiai ignoravau visą "šitkorą" - tai yra visus savaitraščius skirtus ginkluotosioms pajėgoms ar tai vidaus reikalų ministerijai. Kadangi viską įsigijau labai paprastoje valstybinės leidyklos parduotuvėje prie Minsko Nepriklausomybės prospekto, tai nei vienas iš jų nebuvo nei opozicijos leidinys, visi daugiau mažiau atspindėjo oficialiąsias Baltarusijos visuomenės "sroves".
Pirmiausiai - kontekstas. Kadangi nuo Spalio revoliucijos metinių (laisvadienio šioje šalyje), praėjo labai nedaug laiko, tai bent trys laikraščiai savo puslapiuose spausdino visokius tarybinių partizanų (kurie pagal daugelį šioje šalyje egzistuojančios istoriografijos versijų yra herojų panteone) atsiminimus. Visuose laikraščiuose pirmame arba antrame puslapyje buvo pagrindinio šalies ūsuočiaus nuotrauka. Pagrindinė visuose laikraščiuose aptariama kasdienės politikos tema buvo nesenas Baltarusijoje vykęs "galvų kapojimas", susijęs su užstrigusia valstybės įmonių, užsiėmančių medienos apdirbimu, modernizacija , palietęs aukštas figūras (iki ministro imtinai). Čia teisybės dėlei reikia pasakyti, kad atskiruose leidiniuose kritika šalies ekonominei politikai buvo itin griežta (dėl einamojo mokėjimų balanso tragiškos būklės, dėl bendros ekonominės vizijos nebuvimo, finansų ministro link skriejo strėlės dėl infliacijos nesuvaldymo), bet tam tikros "paradigmos" viduje. Iš principo tai kritika, nekeičianti nieko - nekritikuojama pačią bėdos esmę sudaranti valstybės kontroliuojama (nesvarbu net kieno kontroliuojama, svarbiau kaip) ekonominė sistema, valstybės įmonių vadukai, esantys organiška tos pačios nomenklatūros dalimi. Iš principo tai kritika dėl to kad "sistemoje yra kenkėjų", kuriuos tvirtas ir galingas ūsuočius, sutvarkys (ne veltui vieno iš laikraščių vedamasis vadinosi "Geležimi (arba plienu) per fanierą", tam kad parodyti kokią seniokas turi tvirtą ranką.). Beveik visi straipsniai kalbantys apie vieną ar kitą "načialniką" -  departamento, ministerijos, valstybinės įmonės ar panašios institucijos vadovą ar vadovo pavaduotoją prie savęs eksponuoja tokias nuotraukas, kokios pas mus šiais laikais pasirodo tik užsakomuosiuose straipsniuose (itin tvarkingai apsirengęs kostiumuotas pusamžis patriarchas su ūsais ar barzda, kuris atrodo nelyg kartu su pusryčiais prarijo šluotą, dėl to jo stuburas išsitempęs ir tiesut tiesutėlis). Kita svarbi detalė yra tai, ką galima įvardinti kaip foninę propagandą. Trijuose iš penkių leidinių paskutiniuose, taigi lengvesniuose (gyvenimo būdo) puslapiuose mes sutinkame ir straipsnius susijusius su karinėmis pajėgomis. Tai ir kažkokios pratybos, kurios vyko viename ar kitame pulke, arba "cheminių" pajėgų savireklama - kokie šie šaunūs ir nuostabūs. Kita, daug subtilesnė foninė propaganda buvo sugestyvios detalės apie Rusijos federaciją  - atskiras straipsnis apie "makvietiškas" (pavadinimais arba kitaip susijusias)  vietas Minsko mieste ir apskritai gana nemažai pozityvaus fono apie Rusijos federaciją.
Bene įdomiausia laikraščių dalis buvo tai, kas yra šių leidinių adresatas (kaip minėjau, specializuotų verslo ar kitokių leidinių neprikau). Tai yra tai ką galima įvardinti kaip "rabotiaga". Tai yra vidutinio išsilavinimo dažniausiai "working-class" (perkurto valstybės) atstovas, apie kurį šiuose laikraščiuose ir rašoma - pirmuose puslapiuose gėrimasi darbininkių iš padangų (restauravimo?) fabrikėlio darbininkėmis, bei gausybė gamybinių patalpų nuotraukų, kuriose labai tvarkingi ir uniformomis aprėdyti "rabatiagos" šypsosi į fotografo objektyvą, o šalia jų stovi patenkinti cechų ar gamybos linijų vadovai. O dar kažkas sakė, kad socrealizmas kaip žanras mirė. Kiti spaudoje pasirodantis motyvas yra nesaugumas. Pirmiausiai rabatiagas ir pensisninkus skriaudžiantys apgavikai ir banditai. Šio pasažo pabaigai turiu pridurti, kad laikraščiai šioje šalyje yra labai pigūs (ir tuo nesistebiu) BYR 1500-4000, iš dalies dėl skaitytojų skaičiaus (kalbame apie dešimtmilijoninę šalį su dumilijoniniu Minsku), iš kitos pusės už tokį turinį niekas daugiau ir negalėtų reikalauti. Palyginimui metro žetonas kainuoja 1500(ar 2500, jau nepamenu), o mokamas tualetas miesto centre (Stolica prekybos centre Lenino aikštės stotelėje - BYR 3000). Beje, kas nustebino tai patys laikraščių formatai, tarp kurių labai įsidėmėjau jau beveik niekur nebenaudojamą "broadsheet" (arba puslapio-paklodės) formatą. Tiek tad apie spaudą.

Televizija verta atskiro aptarimo. Bendrabutyje yra mažas 10 metų amžiaus televizoriukas vis dar rodantis kabelinę televiziją. Kabelinė televizija gana įprasta mūsų standartais - su standartiniais Discovery Channel, Eurosport pasirinkimais. Kita vertus, visi kanalai yra rusakalbiai, ir jei gerai supratau baltarusių kalba transliuoja tik vienas kanalas. Baltarusijos nacionalinė televizija pilna žinių, gana vidutiniškos kompiuterinės grafikos ir statiškų pranešėjų. Tačiau, porą dienų iš eilės panašiu laiku įsijungęs Baltarusijos trečiąjį kanalą apie 10 valandą aptikau iškenčiamą Rusijoje sukurtą istorinį serialą apie Raskolo laikotarpį Rusijos valstybėje XVII amžiuje. Iš televizijos (jos Lietuvoje kai išsikėliau iš šlovingojo Meganet'o (telaimina jį jahvė) veikimo zonos nežiūriu visai) programų akivaizdžiai matosi, kad Baltarusija yra visiškai kolonizuota Rusijos kultūrinės erdvės, ir , nepaisant ne vieno mano pašnekovo prieštarų, aš vis dar manau kad Baltarusijai sunku arba beveik neįmanoma iš šios erdvės išsivaduoti.

Lyčių santykiai arba tas Lietuvos spaudos ir internetų kontekste nepadori "feminizmo" tema man visai įdomi, todėl bandysiu kiek leidžia mano kukli patirtis ja pasidalinti. Baltarusija lyčių santykių ar moterų emancipacijos kontekste vis dar yra giliame sovietmetyje. Nepaisant to, kiek dėl visų seksistinių nesąmonių galima kritikuoti Lietuvą, Baltarusijoje yra baisiau. Pirmiausiai, kaip šalies, kurioje dvi pagal konstituciją aukščiausias pareigybes užima moterys, pilietis galiu tik nusistebėti kad net "sovietinio feminizmo" laimęjimo (suteikusio teisę(?) moteriai dirbti anglių šachtoje ir be neapmokamo darbo namie dar padirbėti kur sekretore ar "aparatšike")  aukščiausių valstybės vadovų hierarchijoje neatsispindi. Aukštajame moksle moterys profesorės (ar tai habil. daktarės) yra didelė retenybė ir, kaip taisyklė, nusėda mokslą aptarnaujančiose pozicijoje (referentės and stuff.).

Taigi, kol kas tiek.

GL HF.

Šiek tiek nuotraukų

Vėl persikėliau į Coffee-Oną. Ne mano sveikatai ištverti dvi dienas iš eilės Pepe Picoje rašyti blogą. Tad šiandieną lepiname save didele Latte ir arbata ir tęsiam blogo įrašus.

Šiandieną pirma diena Baltarusijoje, kada aš visiškai atitrūkau nuo mano pagalbininkų bambagyslės ir pats naudodamasis savo kojomis ir galva, kuri verčia kojas kentėti pasileidau po Minsko platybes. Ir galima sakyti visai pavyko, beveik niekur nepaklydau ir beveik visur ėjau ir važiavau tiesiausiu keliu. Minskas yra nukryžiuotas metro linijos ir nuketvirčiuotas viso pluošto tramvajaus linijų, tad nereikia didelio išmanymo, kad greit gebėtum susigaudyti. Kadangi darbo dalis, taigi tai ką aš čia "iš tikrųjų veikiu", veikiausiai nėra įdomi, tad vienintelis įstabesnis dalykas nutikęs mieste buvo po greta Lenino aikštės metro stoties esanti Picerija-Japonų restoranas pavadinimu "Evrazija", kuris mane priviliojo wi-fi buvimu ir dėl kažkokios sunkiai suprantamos priežasties pietų metu vykstančia 1 perki 1 nemokamai akcija, kurios metu už 44000 BYR (~12 LTL) man davė dvigubą porciją labai pusėtino Sushi su avokadu. Negaliu labai rekomenduoti, nes Kaune Sushi skanesnis.

Noriu Jums taip pat pristatyti ir tai, ką Baltarusijoje dori ir įstatymams paklūstantys piliečiai skaito, tad kurią dieną darysime spaudos apsipirkimą. Taip pat atskirai prifotografuosiu labai juokingos propagandos. 

Televizija yra mano bendrabučio kambaryje ir mano stažuotės viršininkas primygtinai sakė kad reikia ją žiūrėti, nes taip kalbą geriau išmoksiu (aš labai pusėtinai kalbu rusiškai). Tad vieną vakarą beskanuojant medžiagą fone įjungta Baltarusijos tv (bet rusų kalba) pasakojo apie kažkokių tai nomenklatūrščikų gimtąsias vietas (gimtąją gatvę ir gimtąjį namą). Nuo to laiko TV ir nežiūriu (Lietuvoje irgi nežiūriu, bet ten Lietuva).

Šiandieną pavargęs, tad tik nuotraukos.

Šitaip atrodo vienas milijonas BYR:

Čia bene vienintelė prasmingą smulkios architektūros detalė šiame dideliame mieste:

 

Čia yra keista raudona katalikų bažnyčia, pastatyta pagal vieno Rusijos Imperijos biurokrato mirusios dukros piešinius:

Čia Volodia:

Čia LED principu veikiantys šviesoforas:

Čia fotoateljė kabantis pasiūlymas, siūlantis asmenį "įpiešti į kokį portretą. Užtenka tik portretinės nuotraukos:

Čia greta bendrabučio esantis sekondhendas. Black Strobes muzikos užsidėkite ir pažvelkite:

Ir be jokios abejonės, pačiai pabaigai, visada internetus laimintis dalykas: "koška" prie archyvo.

Šioje šalyje nėra vietos bedarbiams....

Šiandieną nusprendžiau, kad trečią vakarą iš eilės neištversiu baltarusiškoje Coffee Inn'o kopijoje, vien dėl to, kad ir taip šiandieną išgėriau per daug kavos. Todėl šis blogas rašomas vietinėje picerijoje, taip pats siūlančioje ir  šašlyką bei turkiškus patiekalus, kuri vadinasi Pepe Pica. Ši vieta yra visiškoje skylėje tarp daugiabučių ir vilioja atsitiktinius studentus bei geziškos išvaizdos jaunuolius stebėtinai pakenčiama pica ir per daug brangiu alumi. Vieta veikia kiaurą parą ir dalinasi neblogos spartos Wi-fi internetu. Ausis žaloja rusiškas bumčikas ir viduje rūkoma. Tad lenkiame galvą ir keliame kepurę šiai vietai, gurkšelim alaus ir tęsiame pasakojimą apie šalį, kurioje nėra vietos bedarbiams ir visi yra milijonieriai.

Šią dieną nemažai pasakojimų atsirado dėka mano išvykos nematomų pagalbininkų - kolegų iš vieno Minsko universiteto bei jiems pagal šios šalies įpročius paklūstančių aspirantų. Dėka vieno tokio aspiranto šiandieną pakankamai nemažai sužinojau apie vietinius studijavimo ir samdos įpročius bei papročius. Pakeliui į Baltarusijos Nacionalinį Istorijos Archyvą (kuris beje yra Piotro Kropotkino gatvėje) mano bendraamžis kolega bendrais bruožais nupasakojo kaip šioje šalyje viskas vyksta. Pirmiausiai šioje šalyje norintiems studijuoti vietiniams studentams yra dvi galimybės - arba studijuoti pagal "valstybės užsakymą" (kažką panašaus mes girdėjome ir Lietuvoje iš Konstitucinio Teismo ) arba iš savų lėšų. Žmonėms, kuriems pavyksta įstoti į valstybines vietas tenka susitaikyti su tuo, kad anksčiau ar vėliau jie turės savo jauną amžių leisti atidirbinėjant už šias studijas kokioje nors vietoje. Ir čia prasideda jau gana pažįstami motyvai - žmonės, kurie nori likti didesniame mieste ar kokioje nors stambesnėje ir labiau prestižinėje institucijoje turi būti labai ištikimi savai institucijai ir niekaip nekompromituoti jos ir būti lojalūs. Tai turi įvairiausių pasėkmių. Pirmiausiai tai užtikrina, kad šioje šalyje negalima tikėtis kokių nors radikalių tezių sklindančių iš mokslininkų, jokių "naujas vagas rėžiančių" disertacijų. Antra - jei asmuo studijavęs už valstybės lėšas nori studijas tęsti kokiame nors užsienio universitete jam reikia sumokėti nemenką šios šalies kontekste "išpirką", kuri anot mano pašnekovo siekia 1200 USD (ar tai kažkiek daug milijonų BYR).  Arba, kaip teigė mano pašnekovas, vienas iš gabiausių jo kartos studentų gavęs pasiūlymą ir susitvarkęs dokumentus stoti į vieną iš Lenkijos universitetų gavo pastabą, kad išvykęs ten jis į savo gimtąją šalį gali nebesitikėti grįžti. Kita, kiek įdomesnė šios paskyrimų dirbti sistemos išdava yra tai, kad šioje šalyje bent teoriškai niekas nėra bedarbis. Tą galima pastebėti dažnai parduotuvių ar kavinių vitrinose iškabintuose skelbimuose, kad šios  ieško vienokių ar kitokių žemiausios grandies darbuotojų. Šis "visuotinis įdarbinimas" yra ne kokia nors palaima, bet veikiau atvirkščiai. Mažuose prekybos centruose daugybė perteklinių darbuotojų žiūrinčių kas ką perka, biuruose pilna įvairiausių su vienu lapu vaikštančių klerkų ar veikiau klerkių, kurie akivaizdžiai imituoja darbą o ne dirba. Paskyrimų dirbti sistema veikia ir kaip puiki socialinės kontrolės sistema - žengęs žingsnį ne ta kryptimi, kuria tavo "načialnikas" nori kad tu žengtum, gali gauti paskyrimą į kokią nors "šiknaskylę" Pinsko pelkėse, kur galėsi džiaugtis pelkių vandeniu ir niūriu peizažu. Viską dar labiau komplikuoja ir tai, kad apie 70 procentų šalies pramonės ar įmonių yra valstybinės, taigi asmuo gavęs "vilko bilietą" praktiškai pasmerkiamas sunkumams. Kitas paradoksas yra tai kad viešojo sektoriaus darbuotojai, neturintys jokių papildomų pajamų iš tėvynės, partijos ar ūsų propagavimo yra pasmerkti lėtai mirčiai dėl skurdo. Aspiranto atlyginimas už pusę etato dirbant muziejuje ir stipendija sudaro 200 USD.  Štai jums tie "valstybinio kapitalizmo" džiaugsmai.

Kita tema, kuria norėčiau plačiau pakalbėti, su kuo teko susidurti yra "organizacinė kultūra". Tūlas šalies lankytojas gali to nepajusti, jei turi gidus padedančius apeiti biurokratines pelkes ir vilkduobes. Tačiau tereikia žengti vos porą žingsnių už gidų ir pagalbininkų nubrėžtos linijos ir jūs pateksite į Alisos stebuklų šalį. Pirmiausiai Baltarusijoje biurokratinis popierius yra alfa ir omega. Be popierėlio su oficialiu atspaudu ir biurokratiniu aparatu tu nesugebėsi pereiti popierinių žabangų. Be "leidimo" ar patvirtinimo tu nenuveiksi nieko ypatingo ar naudingo. Tačiau biurokratinis popierius turi savus šamanus. Tie šamanai, kurie leidimus ir patvirtinimus ir aplinkraščius ir kitą šlamštą valdo kaip Indijos magai gyvates pintinėje savo dūdele yra jau minėtieji "načialnikai". Jie ir valdo šią sistemą taisyklėmis, kurių patys nesilaiko. Puikus pavyzdys buvo prieš porą dienų, kada esantiems paskaitoje klausytojams vienas šių šamanų pasakė, kad į paskaitas esant tam tikrom aplinkybėms jiems nėra būtina eiti, išskyrus tam tikrą dieną, kada, kaip jis informavo, bus auditas, taigi visi privalo būti. Kad popieriuose viskas gražiau atrodytų. Tokie šamanai paprastai yra vietinės nomenklatūros atstovai ir iš savo pavaldinių išsiskiria vairuojama mašina, dažniausiai limuzino klasės. Panašūs šamanai skaitydami paskaitą niekada neatmes skambučio, tam kad vėliau perskambintų, neišeis iš kabineto (kas labai įprasta pas mus), jokiu būdu neatsiprašys. Atvirkščiai, jeigu priims skambutį iš kito galingo "načialniko" arba žemesnio, bet nuosavos klientūros atstovo, jis leis paskaitą klausantiems suprasti, koks jisai yra galingas, kiek turi valdžios ir kaip jis gali viską prastumti ir sutvarkyti ir rekomenduoti. Dėl tam tikrų kurioziškų priežasčių vienam iš tokio tipo asmenų, kuris turėjo nakvoti tame pačiame kambaryje kaip aš dėl savo Wi-fi stygiaus pirmąjį vakarą čia netyčia užkirtau kelią nakvoti kambaryje išsinešęs raktą.

Kai kam gali kilti klausimas - ką aš, jūsų nuolankusis pasakotojas dar veikia Minske ir kur apsistojęs. Jau minėjau, kad esu apsistojęs bendrabutyje, kuris yra buvusio Baltarusijos marksizmo-leninizmo ideologinio apdirbimo centro vietoje. Įstaiga, prie kurios esu pririštas, yra buvęs ideologinio apdirbimo centras, ne daug pakeitęs savo paskirtį ir tarp jo šūkių nupaišytų ant vienos iš sienų yra terminas "kokybės ideologija". Į šį ideologinį apdirbimo centrą yra siunčiami dėstytojai iš visos Baltarusijos tam kad gautų įvairiausius apmokymus ir meistriškumo kursus. Pro forma man teko būti vienoje, iš tiesų pakankamai įdomioje "paskaitoje", kurioje vienas Baltarusijos senatorius, kuris taip yra ir istorikas pasakojo apie Baltarusių nacionalinės istoriografijos mitus, ir konkrečiai trys pirmosios paskaitos buvo skirtos vadinamajam "lietuviškajam mitui", apie kurį tiek daug pasakojama pastaruoju metu ypač mūsų spaudoje ir ypač atmosferoje, kuri egzistuoja po A. Beliackio ir R. Kamuntavičiaus skandalų. Tai yra mitas ar ideologinis tropas, anot kurio Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo baltarusiška valstybė, kitaip žinoma kaip "lietuvisų" teorija. Minėtojo senatoriaus padėtis šioje valstybėje leidžia teigti, kad jis priklauso oficialiajai linijai, ir jis šią teoriją kritikuoja iš principo ir be atvangos, kaip pirmiausia lenkų ar lenkakalbių sukurtą teoriją, kurios atskiri elementai buvo sukurti carinės Rusijos laikais su imperijos rėžimu koloboravusių lenkakalbių katalikų intelektualų, kai kuriuos elementus perimus iš "vakarų rusijos" idėjos, ir tai paskaninus iš "endekų" spaudos pasigriebtais antilietuviškais epitetais. Vietoj šios teorijos šis siūlo baltarusiams Rusios-stačiatikių identitetą. Minėtas asmuo tuo pat metu yra neblogai socializuotas ir Vilniaus universiteto istorikų tarpe, bei susirinkusiems universitetų dėstytojams teigė, kad lietuvių pusė baikščiai žiūri į šią teoriją dėl baimių dėl tarpnacionalinių konfliktų. Būtent dėl šios paskaitos aš supratau, kad čia viskas yra suplanuota ir aš ten buvau pakviestas tik verifikuoti to, kokie jie nuostabūs. Ir čia yra tam tikra likimo ironija - dabartinis Baltarusijos rėžimas tokiais būdais siekia įtvirtinti save kaip "liberalios", taigi leidžiančios Lietuvos istoriografijos atstovams turėti savo LDK istoriją istoriografijos skleidėjams, kai tie "blogi opozicionieriai" nori Vilniaus ir konfliktų. Aš tai jums čia rašau, reiškias jų provokacija ir ekvilibristika pavyko (sort of).

Aš taip pat šiandieną buvau atvesdintas prie Baltarusijos nacionalinės bibliotekos. Kai kas ją vadina čiupa-čiupsu. Aš jums siūlau sekti mano instrukcijomis. Pirmiausiai paspaudžiate šią nuorodą . tada paspaudžiate šią  nuorodą.  Pasilinksminkite.

Dar šiandieną nuveikiau visokiausių smulkmių, ir prisipažinsiu, namie taip intensyviai nedirbu vien todėl, kad bendrabutyje nėra interneto. Tad vakarus praleidžiu skanuodamas.

Nuotraukų vėl neįkelsiu, vien dėl to kad ne tą laidą pasiėmiau ir  ateičiai galiu pažadėti platesnį opusą apie tai kaip šioje šalyje nėra vietos vegetarams ir tiesiog nuostabias primityvios propagandos priemones, kurias aptikau šioje keistoje šalyje. Taigi, ties šiais žodžiais aš jau baigiu antrąjį tamsaus alaus stiklą.

Over and out.

Kaip tapti milijonieriumi nesistengiant arba pirmosios dvi dienos Baltarusijoje

Sveiki gyvi,

Šitas blogas bus skirtas mano nedidelės išvykos į Baltarusiją įspūdžiams aprašyti. Esu istorikas, kurį likimas ir archyvinis oportunizmas nubloškė į šitą keistą šalį. Blogo pavadinimas iš dalies susijęs su Movember akcija, kurioje mano antroji pusė leido dalyvauti tik su ta sąlyga, kad aš būsiu už kelių šimtų kilometrų, o iš kitos pusės - su įvairiausiomis šios šalies politinės situacijos aplinkybėmis (jei suprantat apie ką aš). Tai yra pirma mano išvyka į Baltarusiją, ir pirma išvyką į šalį, kuri Amnesty International reitinge akivaizdžiai ir kryptingai siekia pasiekti antirekordus (nors jiems dar yra kur stengtis).

Taigi, pirmiausiai atvykimas. Į Baltarusiją iš Lietuvos galima vykti automobiliu, autobusu ar traukiniu (be to, kažkas minėjo, kad ir lėktuvai skraido). Bet kokiu atveju pirmas dalykas keliaujant kelių ar geležinkelio transportu su kuriuo susidursite, yra įvairiausi pasienio pareigūnai. Lietuvos pusėje pasieniečiai akivaizdžiai yra atsipalaidavę, ir pro Šengeno zonos išorinę sieną praleidžia be menkiausio rūpesčio ar susidomėjimo - akivaizdu, kad didžioji kontrabandos ir rūpesčių dalis teka priešinga kryptimi. Vienas iš režimų, galiojančių Baltarusijoje yra vizų režimas. Pagal pačias geriausias "Oriento" tradicijas, norint gauti vizą reikia stengtis aplenkti ambasadą (nebent turite daug laisvo) ir patikėti šią kilnią misiją vienai iš daugelio kontorų padedančių susitvarkyti dokumentus. Paprastai veikiant tokiu keliu, vizą jūs gausite per 4-5 darbo dienas. Norint patekti į Baltarusiją, reikia užpildyti "Migracijos kortelę", nes matyt Baltarusijos biurokratinis aparatas yra įsitikinęs, kad visi be atvangos ruošiasi plūsti į Baltarusiją, nes nori tapti milijonieriais (apie tai bus plačiau).

Vienas iš pirmųjų vaizdų, paplūstančių į akis pervažiavus šalies sieną, yra pagrindinis samdomų Delfi komentatorių, bradauskų, paleckių ir "patogių idiotų" argumentas kodėl "tarybiniais laikais buvo geriau" - Baltarusijos pusėje iš tiesių pilna suartų laukų. Be abejonės, tai yra šalis, kuri iki šiol yra išsaugojusi kolchozų sistemą. Abejoju šios žemdirbystės efektyvumu, nes vos peržengus sieną Lietuvos pusėje yra vienos skurdesnių dirvų. Tręšiama mėšlu, kurio kvapas važiuojant kuteno nosį ir fantaziją. Auginamos bulvės, kukurūzai ir dar kažkas, ko iki šiol (Lapkričio mėnesio realijomis) nesiteikė nuimti nuo laukų. Iki pat istorinio Krėvos miestelio kraštovaizdis buvo itin nykus, daugybė pelkių ir kemsynų, paparčių ir kerpių aukštapelkių, o vieninteliai vietos gyventojai gyvena salomis tarp visai tamsių miškų.  Bet kuriuos užkariautojus, kurie kada nors yra kėsinęsi į Baltarusiją galima apkaltinti tuo kad jie serga pelkių-filija.

Keliai Baltarusijoje pakenčiami, visi atrodo gana nesenai renovuoti, negalima palyginti Vakarine Ukraina, kurioje teko būti prieš keletą metų, kur, kaip susidaro įspūdis, didžioji dalis regioninių kelių buvo palikti ramybėje nuo jų nutiesimo kažkada Chruščiovo laikais.

Ties Krėva prasideda miškingos kalvos su gana plačiais kirtimais ir intensyvia žemdirbyste. Itin depresyviai atrodo prie pakeliui esančių miestelių užkabinti propagandiniai plakatai apie Baltarusiją. Juose liaudiškais rūbais aprengtos ir Baltarusijos vėliavos motyvais paskanintos baltarusės žiūri į tolį. Jas ypač puošia Microsoft Paint lygio grafinis dizainas ir tai, kad plakatai atrodo tarsi būtų atspausdinti 10-ajame XX a. dešimtmetyje naminiu spausdintuvu.

Važiuojantiems automobiliu į Minską tenka susidurti su kitu "kapitalizmo su rytietišku veidu" malonumu - keliai aplink yra mokami, veikiausiai tam, kad kolūkiečiai ir Polesės bei Pinsko papelkynų sunkiau galėtų atvažiuoti į šios šalies metropolį.

Minskas yra didelis (bene 2 milijonai gyventojų), ir akivaizdžiai ką tik patyręs statybų bumą. Daugelis daugiabučių čia statyti prieš dešimtmetį ar porą dešimtmečių ir pilna biurų pastatų su klastingais užrašais siekiančiais jus įvilioti į vidų tam, kad taptumėte nuomininkais ir verslininkais.

Minske nėra vietos ne tik kolūkiečiams, bet ir išlepusiems wi-fi interneto mėgėjams kaip aš. Wi-fi nėra bendrabutyje, kuriame aš esu apsistojęs, todėl bent jau kol kas turiu tik dvi galimybes - keliauti į visą parą veikiančią piceriją, kurioje yra brangaus vietinio alaus, arba į vietinį Coffee Inn'o kloną, kuriame pilna vietinių hipsterių apsiginklavusių iPadais ir laptopais, o fone groja lengvo roko muzika. Šioje šalyje taip pat būtų buvę sunku sukurti filmą "Kava ir cigaretės". Už didelį, tai yra puskilogramį pakelį Jacobs ar panašios kavos Jūs paklosite bene 30 litų, o tuo tarpu pigiausios cigaretės kioske kainuoja nuo  kiek mažiau 3 litų (8500 BYR) (Monte carlo) iki beveik 5 litų (12500 BYR) (Camel ir panašios). Jim'as Jarmush'as Baltarusišką filmo versiją būtų pavadinęs "Cigaretės ir Cigaretės".

Taigi, grįžtant prie pavadinimo. Baltarusijoje kiekvienas mūsų automatiškai tampa milijonieriumi. 1 milijonas Baltarusiškų rublių yra kažkur apie 275 litus. Žmonės nešiojasi kalnus pinigų ir visos piniginės šioje šalyje yra beprasmiškos. Baltarusijoje galioja kupiūros tik nuo 50 rublių, tad nepasimaukite ir nepatingėkite paskaičiuoti gražą, nes man yra ikišę dvi 20 rublių kupiūras, kurias, kaip kolegos yra prisakę, reikia naudoti kaip knygų žymeklius (ir rašant šį tekstą manęs baltarusis paprašė tušinuko ir kažkokį telefono numerį užsirašė ant kiek stambesnės kupiūros). Baltarusijoje metinė infliacija siekia ar net viršija 50 procentų, taip bet kokį taupymą ar santaupas paversdamas sunkiai įmanomu reikalu. Dėl šios priežasties Vilniaus Akropolis ir Ikea ir kitos stambios prekybos vietos tampa vidurinės klasės baltarusių Meka. Ši infliacija egzistuoja dėl to, kad valdžia agresyviai spausdina pinigus, tuo labiausiai skriausdama biudžetininkus, pensininkus ir visus, kieno pajamos tradiciškai vėluoja paskui infliaciją. Tam tikra prasme tai tenkina visus, kas uždirba ne iš darbo pajamų arba priklauso nuo eksporto bei pajamas gauna tvirta valiuta (pvz. doleriais, kuriais galima atsiskaityti dideliame kiekyje parduotuvių).

Šiai dienai manau pakaks, nuotraukos bus rytoj ar kurią kitą dieną, nes pamiršau telefono laidą, ir galite mano rašinėlių tikėtis kartą į dieną ar porą dienų.