Didelis storas ir ūsuotas blogas

Sveiki,

Mano gerasis blogas paretėjo dėl to, kad šiomis dienomis visai intensyviai dirbau, be to pagaliau susiradau "draugų", tai yra žmonių kurie man šį bei tą parodė mieste, be to žmonių su kuriais šį bei tą bendro turiu. Taigi šios dienos temos bus tiesiog bendri pastebėjimai apie kai kurias vietos keistenybes bei apie maistą ir intelektualines superžvaigždes.

Pirmiausiai eiliniai pastebėjimai apie vietas žmones ir darbą. Po ilgos darbo dienos archyve, nukeliavau į vietinį coffee-iną ir buvau šokiruotas to kad toje vietoje yra wi-fi, bet nėra tualeto. Nes matyt taip geriau. Po to atradęs viešąjį tualetą buvau dar labiau šokiruotas to, kad viešajame tualete dirba dvi moteriškės. Vienas žmogus dirbantis tualete yra iš principo žmogaus gyvenimo ir laiko švaistymas, o dvi vyresnio amžiaus moteriškės viršija visas mano vaizduotės ribas apie tai kaip galima švaistyti žmonių gyvenimus.

Maistas. Tas nuostabus žodis, kuris šioje šalyje yra keistas ir labai riebus. Iš anksto reikia pripažinti savo asmeninius apribojimus - aš esu paprastas vegetaras be įvairiausių pretenzijų. Ir dievinu sūrį. Šioje šalyje nėra vietos sūrio mėgėjams. Kaip minėjau ankstesniuose įrašuose šioje šalyje didžioji dalis pramonės, tame tarpe ir maisto pramonės nuo sovietmečio buksuoja sustojusi ant "laisvos pavaros". Todėl norintiems patirti ką tarybiniam rabatiagai reikėjo iškęsti sūrio fronte tereikia pervažiuoti sieną. Sūris neįtikėtinai brangus - kainos prasideda beveik nuo pusantro karto didesnių nei Lietuvoje ir čia standartinis fermentinis sūris kaštuoja nuo 75000-80000 BYR už kilogramą (taigi daugiau nei 20 Lt/kg). Atvykus iš Rokiškio sūrio ir Pieno Žvaigždžių ir vis daugiau figūruojančių viešoje erdvėje mažųjų sūrininkų šalies, man tokios kainos ir akivaizdžiai prastesnė sūrio kokybė paliko neišdildomai prastą įspūdį. Vieninteliai sūriai už kuriuos dar galima mokėti tokius aukso ir popierinių pinigų kalnus buvo vadinamieji rūkyti sūriai, nuo Karpatų kalnų atsiritę "sūrio kasų" (nežinau kaip juos vadina kalbainiai) pavyzdžiai. 

Kitų produktų kainos parduotuvėse yra daugiau mažiau panašios į kainas Lietuvos didmiesčiuose. Iš kasdienių produktų kurie man visai patiko, pažymėčiau įvairiausių rūšių lavašus bei kaukazietiškas duonas, kurios pakankamai skanios.  Vietiniai vartoja daug žuvies ir jūros produktų, ypač šaldytos žuvies ir šaldytų surimio produktų, kuriuos vežasi neaišku iš kur. Kaip jau minėjau kažkur anksčiau parduotuvėse pilna pas mus ne taip dažnai pasirodančių korėjietiškų produktų (korėjietiškų salotų, jūros kopūstų) bei produktų iš Pietų Amerikos (pakankamai pigus čia rudasis cukrus, kurį importuoja iš Brazilijos).

Valgyti viešose vietose yra skaudžiai brangu, palyginus su parduotuvėmis (aš, gyvendamas Kaune kartais net pradėdavau abejoti kiek namie apsimoka gamintis maistą, ypač jei esi vienas, nes realybėje pas mus pietavimas viešoje vietoje nėra joks prabangos ženklas). Pagal vietinę nomenklatūrą pas juos viešojo maitinimo įstaigos (kaip man sakė), skirstomos į tris kategorijas, ir net aukščiausios kategorijos restoranai pagal įstatyminę bazę privalo tiekti "pigius pietus" ir jie pro forma taip ir daro.

Taigi, Baltarusijoje labai populiarios picerijos, kurios tuo pat metu daro ir suši (ir čia rimtai). Pirmiausiai picas čia daro kažkaip kitaip - čia nelyg pyragas užkeptas sūriu, su kitokia tešla nei pas mus bei kažkokiu labai neįprastu sūriu. Tikrai ne pačios blogiausios picos kurias man yra tekę valgyti

 Čia pica ir vidus picerijos "Margarita", iš kurios dienos pabaigoje esu pasiėmęs ir supakuotų suši su daržovėmis.

 Čia pica iš kitos gatvės pusės,gana prabangios vietos, ir šitoje vietoje pavadinimu "Metro Pica"(?) picos labai skanios

 Vienoje pagrindinių miesto aikščių yra požeminis prekybos centras "Stolica", kurio trečiame aukšte nuo apačios, arba vos nusileidus pro įėjimą esantį priešais jau minėtą raudoną keistą katalikų bažnyčią yra vieta, kuri veikia "Lido" principų ir ten tiekiami tiek tradiciniai vietiniai, tiek europinės virtuvės patiekalai. Viskas neįtikėtinai riebu, o aukščiau matoma bandelę su varške buvo sūri ir manęs vos nesuvimdė.

 

Čia ta pati vietą kažkurią kitą dieną. Puikūs sūriu įdaryti baklažanai, bet irgi labai riebūs.

 

 

 Lietuvoje viešose vietose pilna įvairiausių maistų vegetarams, tad bent jau aš salotas renkuosi labai retai. Šioje šalyje teko prisiminti salotų kaip reiškinio egzistavimą, nes vietiniai netiki kad be mėsos egzistuoja maistas. Tam tikra prasme jie yra ateistai daržovių atžvilgiu.

Greta esančioje picerijoje skanavau ir vietinio maisto - vadinamieji "dranikai" yra beveik tas pats kas mūsų bulviniai blynai, tik truputį sausesni. Kalbantis su kolega, kuris yra dirbęs baltarusiško maisto restorane, man buvo paaiškinta, kad greta dranikų nacionalinės virtuvės dalimi laikomi ir šaltibarščiai ("cholodnik"(?)). Tačiau dėl istorinių aplinkybių baltarusiai neturi istorinių regionų ar specifinės regioninės virtuvės. Tam tikra prasme Lietuva šiuo atveju yra įdomesnė, nes pas mus yra įmanomos kulinarinės kelionės - Žemaitiško kastinio iki Drūkiškų grikių blynų/kotletų.

 Vieną iš šeštadienių keliaujant pėsčiomis nuo archyvo pagrindiniame miesto prospekte radau kažkokią vietą kur man davė vyne troškintų (!) daržovių. Buvo pakankamai įdomu ir skanu.
 

Šitaip atrodo mano darbo vieta, kai aš jums rašau blogą ar bandau neišprotėti be interneto.

 Šičia Baltarusijos vidaus pajėgų (?) reklama, kur jauni baltarusiukai skatinami stoti į "suvoroviečius".

 Štai čia yra Daridos mineralinio vandens butelio šonas, kur parodyta kad net ES sertifikavo šį sūrų (ir man patinkantį) mineralinį vandenį.

Čia Limp Bizkit koncerto reklama, kuri manęs, jei atvirai visiškai nenustebino.

Čia yra paminklas pobiedai, Freudu besivadovaujantiems psichologams matyt galintis daug papasakoti apie statytojų intencijas ir pomėgius. Vienu žodžiu, eilinis fališkas simbolis.

Čia yra paukščiai, kurie gyvena mano kambario balkone ir kurių, atvirai pasakius, dėmesys iš mano pusės nesužavėjo.

Ir nuotraukų pabaigai - kita koškaprie archyvo.

Kita tema, kurią galima aptarti tai dėl mano neturėjimo ką veikti ir oportunizmo bei noro kur nors išeiti vakar apturėta galimybė dalyvauti diskusijoje su viena didesnių intelektualinių įžymybių filosofijos srityje - amerikiečiu marksistu Michaelu Hardtu , kuris su Antonio Negri prirašė daug apie "multitude" ir panašius dalykus. Paskaita vyko (ir čia, leiskite man kiek pacenzūruoti kai kurias vietas ir kai ko neatskleisti, nes aš išvažiuosiu, o kitiems tai gyvent čia reikia, be to daug Baltarusijos agentų dirba Lietuvoje) "skype chat" principu. Be abejonės buvo policija ir paskaitos rengėjai darė slėpynes (žinau, skamba vaikiškai, bet čia policija pirma suima, o straipsnį pritaiko post-factum) , kurios pavyko, ir nieko blogo nenutiko. Galiu pasigirt, kad uždaviau jam klausimą, ar jo nuomone ne per daug optimistiškai skamba visa modernių protesto judėjimų analizė, kurioje teigiama kad Tahriras, Gezi parkas ir Occupy... yra laikomi esą kažkuo nauju, kai realybėje tai gali būti viso labo naujos tradicinės politikos persiformavimo ženklai. Jis iš dalies sutiko, kad nebūtinai viso to išdava bus multitude , bet jo argumentas buvo tai kad, pasak jo, šiuose judėjimuose keliami nauji klausimai. Pati paskaita buvo suorganizuota gana komiškai ir viską organizavo toks vietinis Kasparas Pocius. Išėjome anksčiau iš diskusijos ir pasukome link baro kur atradau iki šiol vienintelį gerą dalyką. Baltarusijoje yra gaminama "medovica" arba, galimai, kažkokia midaus versija. Tai silpnas ir saldus gėrimas, kurį tikrai vešiuosi grįždamas namo.

Kol kas tiek. Jei jūs pateiksite klausimų į komentarus, aš dar iš Baltarusijos galiu padaryti ir Q&Ą sesiją atskiru blogu. Tad jei kas įdomu apie Baltarusiją ar kasdienį gyvenimą čia - klauskite ir jei galėsiu kaip nors atsakyti -  atsakysiu.