Šios dienos pasakojimo pavadinimą man sukūrė įrankis, kuris iš Jūsų feisbukų sukuria Jums būdingus postus internetuose.
Taigi šiomis dienomis mane užpuolė darbai, sėdėjau archyvuose ir kažkokiame tai seminare į kurį patekau ne visai savo valia, tad vakar nebeturėjau jėgų pradžiuginti Jus, mielieji skaitytojai, nauju įrašu.
Šios dienos temos yra televizija, spauda ir lyčių santykiai šioje šalyje.
Dėl spaudos turiu prisipažinti, kad tiek rusiškai tiek baltarusiškai (iš dalies) skaitau, tad galiu jums perteikti vienos dienos eksperimentą. Labai specialiai ir labai motyvuotai įsigijau 5 skirtingus vienos dienos laikraščius. Keturi iš jų buvo rusų kalba, vienas baltarusių kalba. Specialiai ignoravau visą "šitkorą" - tai yra visus savaitraščius skirtus ginkluotosioms pajėgoms ar tai vidaus reikalų ministerijai. Kadangi viską įsigijau labai paprastoje valstybinės leidyklos parduotuvėje prie Minsko Nepriklausomybės prospekto, tai nei vienas iš jų nebuvo nei opozicijos leidinys, visi daugiau mažiau atspindėjo oficialiąsias Baltarusijos visuomenės "sroves".
Pirmiausiai - kontekstas. Kadangi nuo Spalio revoliucijos metinių (laisvadienio šioje šalyje), praėjo labai nedaug laiko, tai bent trys laikraščiai savo puslapiuose spausdino visokius tarybinių partizanų (kurie pagal daugelį šioje šalyje egzistuojančios istoriografijos versijų yra herojų panteone) atsiminimus. Visuose laikraščiuose pirmame arba antrame puslapyje buvo pagrindinio šalies ūsuočiaus nuotrauka. Pagrindinė visuose laikraščiuose aptariama kasdienės politikos tema buvo nesenas Baltarusijoje vykęs "galvų kapojimas", susijęs su užstrigusia valstybės įmonių, užsiėmančių medienos apdirbimu, modernizacija , palietęs aukštas figūras (iki ministro imtinai). Čia teisybės dėlei reikia pasakyti, kad atskiruose leidiniuose kritika šalies ekonominei politikai buvo itin griežta (dėl einamojo mokėjimų balanso tragiškos būklės, dėl bendros ekonominės vizijos nebuvimo, finansų ministro link skriejo strėlės dėl infliacijos nesuvaldymo), bet tam tikros "paradigmos" viduje. Iš principo tai kritika, nekeičianti nieko - nekritikuojama pačią bėdos esmę sudaranti valstybės kontroliuojama (nesvarbu net kieno kontroliuojama, svarbiau kaip) ekonominė sistema, valstybės įmonių vadukai, esantys organiška tos pačios nomenklatūros dalimi. Iš principo tai kritika dėl to kad "sistemoje yra kenkėjų", kuriuos tvirtas ir galingas ūsuočius, sutvarkys (ne veltui vieno iš laikraščių vedamasis vadinosi "Geležimi (arba plienu) per fanierą", tam kad parodyti kokią seniokas turi tvirtą ranką.). Beveik visi straipsniai kalbantys apie vieną ar kitą "načialniką" - departamento, ministerijos, valstybinės įmonės ar panašios institucijos vadovą ar vadovo pavaduotoją prie savęs eksponuoja tokias nuotraukas, kokios pas mus šiais laikais pasirodo tik užsakomuosiuose straipsniuose (itin tvarkingai apsirengęs kostiumuotas pusamžis patriarchas su ūsais ar barzda, kuris atrodo nelyg kartu su pusryčiais prarijo šluotą, dėl to jo stuburas išsitempęs ir tiesut tiesutėlis). Kita svarbi detalė yra tai, ką galima įvardinti kaip foninę propagandą. Trijuose iš penkių leidinių paskutiniuose, taigi lengvesniuose (gyvenimo būdo) puslapiuose mes sutinkame ir straipsnius susijusius su karinėmis pajėgomis. Tai ir kažkokios pratybos, kurios vyko viename ar kitame pulke, arba "cheminių" pajėgų savireklama - kokie šie šaunūs ir nuostabūs. Kita, daug subtilesnė foninė propaganda buvo sugestyvios detalės apie Rusijos federaciją - atskiras straipsnis apie "makvietiškas" (pavadinimais arba kitaip susijusias) vietas Minsko mieste ir apskritai gana nemažai pozityvaus fono apie Rusijos federaciją.
Bene įdomiausia laikraščių dalis buvo tai, kas yra šių leidinių adresatas (kaip minėjau, specializuotų verslo ar kitokių leidinių neprikau). Tai yra tai ką galima įvardinti kaip "rabotiaga". Tai yra vidutinio išsilavinimo dažniausiai "working-class" (perkurto valstybės) atstovas, apie kurį šiuose laikraščiuose ir rašoma - pirmuose puslapiuose gėrimasi darbininkių iš padangų (restauravimo?) fabrikėlio darbininkėmis, bei gausybė gamybinių patalpų nuotraukų, kuriose labai tvarkingi ir uniformomis aprėdyti "rabatiagos" šypsosi į fotografo objektyvą, o šalia jų stovi patenkinti cechų ar gamybos linijų vadovai. O dar kažkas sakė, kad socrealizmas kaip žanras mirė. Kiti spaudoje pasirodantis motyvas yra nesaugumas. Pirmiausiai rabatiagas ir pensisninkus skriaudžiantys apgavikai ir banditai. Šio pasažo pabaigai turiu pridurti, kad laikraščiai šioje šalyje yra labai pigūs (ir tuo nesistebiu) BYR 1500-4000, iš dalies dėl skaitytojų skaičiaus (kalbame apie dešimtmilijoninę šalį su dumilijoniniu Minsku), iš kitos pusės už tokį turinį niekas daugiau ir negalėtų reikalauti. Palyginimui metro žetonas kainuoja 1500(ar 2500, jau nepamenu), o mokamas tualetas miesto centre (Stolica prekybos centre Lenino aikštės stotelėje - BYR 3000). Beje, kas nustebino tai patys laikraščių formatai, tarp kurių labai įsidėmėjau jau beveik niekur nebenaudojamą "broadsheet" (arba puslapio-paklodės) formatą. Tiek tad apie spaudą.
Televizija verta atskiro aptarimo. Bendrabutyje yra mažas 10 metų amžiaus televizoriukas vis dar rodantis kabelinę televiziją. Kabelinė televizija gana įprasta mūsų standartais - su standartiniais Discovery Channel, Eurosport pasirinkimais. Kita vertus, visi kanalai yra rusakalbiai, ir jei gerai supratau baltarusių kalba transliuoja tik vienas kanalas. Baltarusijos nacionalinė televizija pilna žinių, gana vidutiniškos kompiuterinės grafikos ir statiškų pranešėjų. Tačiau, porą dienų iš eilės panašiu laiku įsijungęs Baltarusijos trečiąjį kanalą apie 10 valandą aptikau iškenčiamą Rusijoje sukurtą istorinį serialą apie Raskolo laikotarpį Rusijos valstybėje XVII amžiuje. Iš televizijos (jos Lietuvoje kai išsikėliau iš šlovingojo Meganet'o (telaimina jį jahvė) veikimo zonos nežiūriu visai) programų akivaizdžiai matosi, kad Baltarusija yra visiškai kolonizuota Rusijos kultūrinės erdvės, ir , nepaisant ne vieno mano pašnekovo prieštarų, aš vis dar manau kad Baltarusijai sunku arba beveik neįmanoma iš šios erdvės išsivaduoti.
Lyčių santykiai arba tas Lietuvos spaudos ir internetų kontekste nepadori "feminizmo" tema man visai įdomi, todėl bandysiu kiek leidžia mano kukli patirtis ja pasidalinti. Baltarusija lyčių santykių ar moterų emancipacijos kontekste vis dar yra giliame sovietmetyje. Nepaisant to, kiek dėl visų seksistinių nesąmonių galima kritikuoti Lietuvą, Baltarusijoje yra baisiau. Pirmiausiai, kaip šalies, kurioje dvi pagal konstituciją aukščiausias pareigybes užima moterys, pilietis galiu tik nusistebėti kad net "sovietinio feminizmo" laimęjimo (suteikusio teisę(?) moteriai dirbti anglių šachtoje ir be neapmokamo darbo namie dar padirbėti kur sekretore ar "aparatšike") aukščiausių valstybės vadovų hierarchijoje neatsispindi. Aukštajame moksle moterys profesorės (ar tai habil. daktarės) yra didelė retenybė ir, kaip taisyklė, nusėda mokslą aptarnaujančiose pozicijoje (referentės and stuff.).
Taigi, kol kas tiek.
GL HF.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą