Ironijos likimas

Šiandieną įrašas bus neilgas, bet, manau, svarus.
Pirmiausiai, skirtingai negu kam nors galėtų pasirodyti aš atvažiavęs čia neužsiėmu hipsterišku ironizavimu. Jei iš buvusių mano įrašu galėjote susidaryti tokį įspūdį jūs labai klystate. Prisipažinsiu, kad pirmomis dienomis visokiausi smulkūs kultūriniai skirtumai ir sovietiniai reliktai man atrodė tiesiog įdomūs ar juokingi. Pirmajai savaitei Baltarusijoje išsekus aš įsitikinau, kad nieko juokingo, linksmo ar šmaikštaus šioje šalyje nėra. Atvirkščiai - po savaitės buvimo čia aš nuoširdžiai noriu namo. Mane čia labiausiai erzina ne buitis (nors buvimas priverstam maišytis po visokiausias viešas vietas tam kad prisijungti prie wi-fi erzina), bet erzina  žmonės. Esu gana sociopatiška figūra ir su daugeliu žmonių man bendrauti yra nuobodoka. Per visą laiką apart du žmones, kurie man čia padeda dalykiniais reikalais, nesutikau nei vieno žmogaus su kuriuo būtų įmanoma užmegzti normalų pokalbį. Ir čia ne dėl kalbinių dalykų net - didžiosios dalies žmonių interesų ratas apart kasdienės buities bei karjeros neįtraukia nieko daugiau. Todėl neliks nieko kito išskyrus kokį savaitgalį bandyti traukti link Minskietiško pankroko šventovių aukoti aukų seniems ir kiek primirštiems dievams.

Beje, dar kartą išgirdau dar vieną vieno Baltarusijos senatoriaus opusą. Žmogus galingas, ir įtakingas ir užsiėma vienokios ar kitokios atminties politikos formavimu. Šiandieną jis aiškiai prieš auditoriją suformulavo tai kas turi būti Baltarusija ir jos identitetas. Anot jo, kadangi Europa yra supuvusi ir ten gėjai žygiuoja paraduose ir pilna visokių arabų ir juodaodžių, Baltarusija gali  tapti paskutine "krikščioniškų vertybių sergėtoja" tiek katalikišku, tiek stačiatikišku, tiek protestantišku pavidalu. Well done, kaip sakant. Jei iš tiesų "krikščioniškos vertybės" redukuojasi iki batkos (ir taip ad infinitum), tai gal visai metas Europai gražiai ir tvarkingai mesti visą tą vadinamąjį "krikščionišką paveldą", ir atiduoti jį batkoms. Ir pasilikti tai, kas mano nuomone, Europą daro Europa - Švietimo epochos ir Prancūzų revoliucijos sukurtos vertybės (kad ir kokios jos būtų pavojingos, bet nei viena verta dėmesio idėja nėra saugi).

Tad tiek.
Noriu namo.