Kaip tapti milijonieriumi nesistengiant arba pirmosios dvi dienos Baltarusijoje

Sveiki gyvi,

Šitas blogas bus skirtas mano nedidelės išvykos į Baltarusiją įspūdžiams aprašyti. Esu istorikas, kurį likimas ir archyvinis oportunizmas nubloškė į šitą keistą šalį. Blogo pavadinimas iš dalies susijęs su Movember akcija, kurioje mano antroji pusė leido dalyvauti tik su ta sąlyga, kad aš būsiu už kelių šimtų kilometrų, o iš kitos pusės - su įvairiausiomis šios šalies politinės situacijos aplinkybėmis (jei suprantat apie ką aš). Tai yra pirma mano išvyka į Baltarusiją, ir pirma išvyką į šalį, kuri Amnesty International reitinge akivaizdžiai ir kryptingai siekia pasiekti antirekordus (nors jiems dar yra kur stengtis).

Taigi, pirmiausiai atvykimas. Į Baltarusiją iš Lietuvos galima vykti automobiliu, autobusu ar traukiniu (be to, kažkas minėjo, kad ir lėktuvai skraido). Bet kokiu atveju pirmas dalykas keliaujant kelių ar geležinkelio transportu su kuriuo susidursite, yra įvairiausi pasienio pareigūnai. Lietuvos pusėje pasieniečiai akivaizdžiai yra atsipalaidavę, ir pro Šengeno zonos išorinę sieną praleidžia be menkiausio rūpesčio ar susidomėjimo - akivaizdu, kad didžioji kontrabandos ir rūpesčių dalis teka priešinga kryptimi. Vienas iš režimų, galiojančių Baltarusijoje yra vizų režimas. Pagal pačias geriausias "Oriento" tradicijas, norint gauti vizą reikia stengtis aplenkti ambasadą (nebent turite daug laisvo) ir patikėti šią kilnią misiją vienai iš daugelio kontorų padedančių susitvarkyti dokumentus. Paprastai veikiant tokiu keliu, vizą jūs gausite per 4-5 darbo dienas. Norint patekti į Baltarusiją, reikia užpildyti "Migracijos kortelę", nes matyt Baltarusijos biurokratinis aparatas yra įsitikinęs, kad visi be atvangos ruošiasi plūsti į Baltarusiją, nes nori tapti milijonieriais (apie tai bus plačiau).

Vienas iš pirmųjų vaizdų, paplūstančių į akis pervažiavus šalies sieną, yra pagrindinis samdomų Delfi komentatorių, bradauskų, paleckių ir "patogių idiotų" argumentas kodėl "tarybiniais laikais buvo geriau" - Baltarusijos pusėje iš tiesių pilna suartų laukų. Be abejonės, tai yra šalis, kuri iki šiol yra išsaugojusi kolchozų sistemą. Abejoju šios žemdirbystės efektyvumu, nes vos peržengus sieną Lietuvos pusėje yra vienos skurdesnių dirvų. Tręšiama mėšlu, kurio kvapas važiuojant kuteno nosį ir fantaziją. Auginamos bulvės, kukurūzai ir dar kažkas, ko iki šiol (Lapkričio mėnesio realijomis) nesiteikė nuimti nuo laukų. Iki pat istorinio Krėvos miestelio kraštovaizdis buvo itin nykus, daugybė pelkių ir kemsynų, paparčių ir kerpių aukštapelkių, o vieninteliai vietos gyventojai gyvena salomis tarp visai tamsių miškų.  Bet kuriuos užkariautojus, kurie kada nors yra kėsinęsi į Baltarusiją galima apkaltinti tuo kad jie serga pelkių-filija.

Keliai Baltarusijoje pakenčiami, visi atrodo gana nesenai renovuoti, negalima palyginti Vakarine Ukraina, kurioje teko būti prieš keletą metų, kur, kaip susidaro įspūdis, didžioji dalis regioninių kelių buvo palikti ramybėje nuo jų nutiesimo kažkada Chruščiovo laikais.

Ties Krėva prasideda miškingos kalvos su gana plačiais kirtimais ir intensyvia žemdirbyste. Itin depresyviai atrodo prie pakeliui esančių miestelių užkabinti propagandiniai plakatai apie Baltarusiją. Juose liaudiškais rūbais aprengtos ir Baltarusijos vėliavos motyvais paskanintos baltarusės žiūri į tolį. Jas ypač puošia Microsoft Paint lygio grafinis dizainas ir tai, kad plakatai atrodo tarsi būtų atspausdinti 10-ajame XX a. dešimtmetyje naminiu spausdintuvu.

Važiuojantiems automobiliu į Minską tenka susidurti su kitu "kapitalizmo su rytietišku veidu" malonumu - keliai aplink yra mokami, veikiausiai tam, kad kolūkiečiai ir Polesės bei Pinsko papelkynų sunkiau galėtų atvažiuoti į šios šalies metropolį.

Minskas yra didelis (bene 2 milijonai gyventojų), ir akivaizdžiai ką tik patyręs statybų bumą. Daugelis daugiabučių čia statyti prieš dešimtmetį ar porą dešimtmečių ir pilna biurų pastatų su klastingais užrašais siekiančiais jus įvilioti į vidų tam, kad taptumėte nuomininkais ir verslininkais.

Minske nėra vietos ne tik kolūkiečiams, bet ir išlepusiems wi-fi interneto mėgėjams kaip aš. Wi-fi nėra bendrabutyje, kuriame aš esu apsistojęs, todėl bent jau kol kas turiu tik dvi galimybes - keliauti į visą parą veikiančią piceriją, kurioje yra brangaus vietinio alaus, arba į vietinį Coffee Inn'o kloną, kuriame pilna vietinių hipsterių apsiginklavusių iPadais ir laptopais, o fone groja lengvo roko muzika. Šioje šalyje taip pat būtų buvę sunku sukurti filmą "Kava ir cigaretės". Už didelį, tai yra puskilogramį pakelį Jacobs ar panašios kavos Jūs paklosite bene 30 litų, o tuo tarpu pigiausios cigaretės kioske kainuoja nuo  kiek mažiau 3 litų (8500 BYR) (Monte carlo) iki beveik 5 litų (12500 BYR) (Camel ir panašios). Jim'as Jarmush'as Baltarusišką filmo versiją būtų pavadinęs "Cigaretės ir Cigaretės".

Taigi, grįžtant prie pavadinimo. Baltarusijoje kiekvienas mūsų automatiškai tampa milijonieriumi. 1 milijonas Baltarusiškų rublių yra kažkur apie 275 litus. Žmonės nešiojasi kalnus pinigų ir visos piniginės šioje šalyje yra beprasmiškos. Baltarusijoje galioja kupiūros tik nuo 50 rublių, tad nepasimaukite ir nepatingėkite paskaičiuoti gražą, nes man yra ikišę dvi 20 rublių kupiūras, kurias, kaip kolegos yra prisakę, reikia naudoti kaip knygų žymeklius (ir rašant šį tekstą manęs baltarusis paprašė tušinuko ir kažkokį telefono numerį užsirašė ant kiek stambesnės kupiūros). Baltarusijoje metinė infliacija siekia ar net viršija 50 procentų, taip bet kokį taupymą ar santaupas paversdamas sunkiai įmanomu reikalu. Dėl šios priežasties Vilniaus Akropolis ir Ikea ir kitos stambios prekybos vietos tampa vidurinės klasės baltarusių Meka. Ši infliacija egzistuoja dėl to, kad valdžia agresyviai spausdina pinigus, tuo labiausiai skriausdama biudžetininkus, pensininkus ir visus, kieno pajamos tradiciškai vėluoja paskui infliaciją. Tam tikra prasme tai tenkina visus, kas uždirba ne iš darbo pajamų arba priklauso nuo eksporto bei pajamas gauna tvirta valiuta (pvz. doleriais, kuriais galima atsiskaityti dideliame kiekyje parduotuvių).

Šiai dienai manau pakaks, nuotraukos bus rytoj ar kurią kitą dieną, nes pamiršau telefono laidą, ir galite mano rašinėlių tikėtis kartą į dieną ar porą dienų.