Šioje šalyje nėra vietos bedarbiams....

Šiandieną nusprendžiau, kad trečią vakarą iš eilės neištversiu baltarusiškoje Coffee Inn'o kopijoje, vien dėl to, kad ir taip šiandieną išgėriau per daug kavos. Todėl šis blogas rašomas vietinėje picerijoje, taip pats siūlančioje ir  šašlyką bei turkiškus patiekalus, kuri vadinasi Pepe Pica. Ši vieta yra visiškoje skylėje tarp daugiabučių ir vilioja atsitiktinius studentus bei geziškos išvaizdos jaunuolius stebėtinai pakenčiama pica ir per daug brangiu alumi. Vieta veikia kiaurą parą ir dalinasi neblogos spartos Wi-fi internetu. Ausis žaloja rusiškas bumčikas ir viduje rūkoma. Tad lenkiame galvą ir keliame kepurę šiai vietai, gurkšelim alaus ir tęsiame pasakojimą apie šalį, kurioje nėra vietos bedarbiams ir visi yra milijonieriai.

Šią dieną nemažai pasakojimų atsirado dėka mano išvykos nematomų pagalbininkų - kolegų iš vieno Minsko universiteto bei jiems pagal šios šalies įpročius paklūstančių aspirantų. Dėka vieno tokio aspiranto šiandieną pakankamai nemažai sužinojau apie vietinius studijavimo ir samdos įpročius bei papročius. Pakeliui į Baltarusijos Nacionalinį Istorijos Archyvą (kuris beje yra Piotro Kropotkino gatvėje) mano bendraamžis kolega bendrais bruožais nupasakojo kaip šioje šalyje viskas vyksta. Pirmiausiai šioje šalyje norintiems studijuoti vietiniams studentams yra dvi galimybės - arba studijuoti pagal "valstybės užsakymą" (kažką panašaus mes girdėjome ir Lietuvoje iš Konstitucinio Teismo ) arba iš savų lėšų. Žmonėms, kuriems pavyksta įstoti į valstybines vietas tenka susitaikyti su tuo, kad anksčiau ar vėliau jie turės savo jauną amžių leisti atidirbinėjant už šias studijas kokioje nors vietoje. Ir čia prasideda jau gana pažįstami motyvai - žmonės, kurie nori likti didesniame mieste ar kokioje nors stambesnėje ir labiau prestižinėje institucijoje turi būti labai ištikimi savai institucijai ir niekaip nekompromituoti jos ir būti lojalūs. Tai turi įvairiausių pasėkmių. Pirmiausiai tai užtikrina, kad šioje šalyje negalima tikėtis kokių nors radikalių tezių sklindančių iš mokslininkų, jokių "naujas vagas rėžiančių" disertacijų. Antra - jei asmuo studijavęs už valstybės lėšas nori studijas tęsti kokiame nors užsienio universitete jam reikia sumokėti nemenką šios šalies kontekste "išpirką", kuri anot mano pašnekovo siekia 1200 USD (ar tai kažkiek daug milijonų BYR).  Arba, kaip teigė mano pašnekovas, vienas iš gabiausių jo kartos studentų gavęs pasiūlymą ir susitvarkęs dokumentus stoti į vieną iš Lenkijos universitetų gavo pastabą, kad išvykęs ten jis į savo gimtąją šalį gali nebesitikėti grįžti. Kita, kiek įdomesnė šios paskyrimų dirbti sistemos išdava yra tai, kad šioje šalyje bent teoriškai niekas nėra bedarbis. Tą galima pastebėti dažnai parduotuvių ar kavinių vitrinose iškabintuose skelbimuose, kad šios  ieško vienokių ar kitokių žemiausios grandies darbuotojų. Šis "visuotinis įdarbinimas" yra ne kokia nors palaima, bet veikiau atvirkščiai. Mažuose prekybos centruose daugybė perteklinių darbuotojų žiūrinčių kas ką perka, biuruose pilna įvairiausių su vienu lapu vaikštančių klerkų ar veikiau klerkių, kurie akivaizdžiai imituoja darbą o ne dirba. Paskyrimų dirbti sistema veikia ir kaip puiki socialinės kontrolės sistema - žengęs žingsnį ne ta kryptimi, kuria tavo "načialnikas" nori kad tu žengtum, gali gauti paskyrimą į kokią nors "šiknaskylę" Pinsko pelkėse, kur galėsi džiaugtis pelkių vandeniu ir niūriu peizažu. Viską dar labiau komplikuoja ir tai, kad apie 70 procentų šalies pramonės ar įmonių yra valstybinės, taigi asmuo gavęs "vilko bilietą" praktiškai pasmerkiamas sunkumams. Kitas paradoksas yra tai kad viešojo sektoriaus darbuotojai, neturintys jokių papildomų pajamų iš tėvynės, partijos ar ūsų propagavimo yra pasmerkti lėtai mirčiai dėl skurdo. Aspiranto atlyginimas už pusę etato dirbant muziejuje ir stipendija sudaro 200 USD.  Štai jums tie "valstybinio kapitalizmo" džiaugsmai.

Kita tema, kuria norėčiau plačiau pakalbėti, su kuo teko susidurti yra "organizacinė kultūra". Tūlas šalies lankytojas gali to nepajusti, jei turi gidus padedančius apeiti biurokratines pelkes ir vilkduobes. Tačiau tereikia žengti vos porą žingsnių už gidų ir pagalbininkų nubrėžtos linijos ir jūs pateksite į Alisos stebuklų šalį. Pirmiausiai Baltarusijoje biurokratinis popierius yra alfa ir omega. Be popierėlio su oficialiu atspaudu ir biurokratiniu aparatu tu nesugebėsi pereiti popierinių žabangų. Be "leidimo" ar patvirtinimo tu nenuveiksi nieko ypatingo ar naudingo. Tačiau biurokratinis popierius turi savus šamanus. Tie šamanai, kurie leidimus ir patvirtinimus ir aplinkraščius ir kitą šlamštą valdo kaip Indijos magai gyvates pintinėje savo dūdele yra jau minėtieji "načialnikai". Jie ir valdo šią sistemą taisyklėmis, kurių patys nesilaiko. Puikus pavyzdys buvo prieš porą dienų, kada esantiems paskaitoje klausytojams vienas šių šamanų pasakė, kad į paskaitas esant tam tikrom aplinkybėms jiems nėra būtina eiti, išskyrus tam tikrą dieną, kada, kaip jis informavo, bus auditas, taigi visi privalo būti. Kad popieriuose viskas gražiau atrodytų. Tokie šamanai paprastai yra vietinės nomenklatūros atstovai ir iš savo pavaldinių išsiskiria vairuojama mašina, dažniausiai limuzino klasės. Panašūs šamanai skaitydami paskaitą niekada neatmes skambučio, tam kad vėliau perskambintų, neišeis iš kabineto (kas labai įprasta pas mus), jokiu būdu neatsiprašys. Atvirkščiai, jeigu priims skambutį iš kito galingo "načialniko" arba žemesnio, bet nuosavos klientūros atstovo, jis leis paskaitą klausantiems suprasti, koks jisai yra galingas, kiek turi valdžios ir kaip jis gali viską prastumti ir sutvarkyti ir rekomenduoti. Dėl tam tikrų kurioziškų priežasčių vienam iš tokio tipo asmenų, kuris turėjo nakvoti tame pačiame kambaryje kaip aš dėl savo Wi-fi stygiaus pirmąjį vakarą čia netyčia užkirtau kelią nakvoti kambaryje išsinešęs raktą.

Kai kam gali kilti klausimas - ką aš, jūsų nuolankusis pasakotojas dar veikia Minske ir kur apsistojęs. Jau minėjau, kad esu apsistojęs bendrabutyje, kuris yra buvusio Baltarusijos marksizmo-leninizmo ideologinio apdirbimo centro vietoje. Įstaiga, prie kurios esu pririštas, yra buvęs ideologinio apdirbimo centras, ne daug pakeitęs savo paskirtį ir tarp jo šūkių nupaišytų ant vienos iš sienų yra terminas "kokybės ideologija". Į šį ideologinį apdirbimo centrą yra siunčiami dėstytojai iš visos Baltarusijos tam kad gautų įvairiausius apmokymus ir meistriškumo kursus. Pro forma man teko būti vienoje, iš tiesų pakankamai įdomioje "paskaitoje", kurioje vienas Baltarusijos senatorius, kuris taip yra ir istorikas pasakojo apie Baltarusių nacionalinės istoriografijos mitus, ir konkrečiai trys pirmosios paskaitos buvo skirtos vadinamajam "lietuviškajam mitui", apie kurį tiek daug pasakojama pastaruoju metu ypač mūsų spaudoje ir ypač atmosferoje, kuri egzistuoja po A. Beliackio ir R. Kamuntavičiaus skandalų. Tai yra mitas ar ideologinis tropas, anot kurio Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo baltarusiška valstybė, kitaip žinoma kaip "lietuvisų" teorija. Minėtojo senatoriaus padėtis šioje valstybėje leidžia teigti, kad jis priklauso oficialiajai linijai, ir jis šią teoriją kritikuoja iš principo ir be atvangos, kaip pirmiausia lenkų ar lenkakalbių sukurtą teoriją, kurios atskiri elementai buvo sukurti carinės Rusijos laikais su imperijos rėžimu koloboravusių lenkakalbių katalikų intelektualų, kai kuriuos elementus perimus iš "vakarų rusijos" idėjos, ir tai paskaninus iš "endekų" spaudos pasigriebtais antilietuviškais epitetais. Vietoj šios teorijos šis siūlo baltarusiams Rusios-stačiatikių identitetą. Minėtas asmuo tuo pat metu yra neblogai socializuotas ir Vilniaus universiteto istorikų tarpe, bei susirinkusiems universitetų dėstytojams teigė, kad lietuvių pusė baikščiai žiūri į šią teoriją dėl baimių dėl tarpnacionalinių konfliktų. Būtent dėl šios paskaitos aš supratau, kad čia viskas yra suplanuota ir aš ten buvau pakviestas tik verifikuoti to, kokie jie nuostabūs. Ir čia yra tam tikra likimo ironija - dabartinis Baltarusijos rėžimas tokiais būdais siekia įtvirtinti save kaip "liberalios", taigi leidžiančios Lietuvos istoriografijos atstovams turėti savo LDK istoriją istoriografijos skleidėjams, kai tie "blogi opozicionieriai" nori Vilniaus ir konfliktų. Aš tai jums čia rašau, reiškias jų provokacija ir ekvilibristika pavyko (sort of).

Aš taip pat šiandieną buvau atvesdintas prie Baltarusijos nacionalinės bibliotekos. Kai kas ją vadina čiupa-čiupsu. Aš jums siūlau sekti mano instrukcijomis. Pirmiausiai paspaudžiate šią nuorodą . tada paspaudžiate šią  nuorodą.  Pasilinksminkite.

Dar šiandieną nuveikiau visokiausių smulkmių, ir prisipažinsiu, namie taip intensyviai nedirbu vien todėl, kad bendrabutyje nėra interneto. Tad vakarus praleidžiu skanuodamas.

Nuotraukų vėl neįkelsiu, vien dėl to kad ne tą laidą pasiėmiau ir  ateičiai galiu pažadėti platesnį opusą apie tai kaip šioje šalyje nėra vietos vegetarams ir tiesiog nuostabias primityvios propagandos priemones, kurias aptikau šioje keistoje šalyje. Taigi, ties šiais žodžiais aš jau baigiu antrąjį tamsaus alaus stiklą.

Over and out.